Kai taip jaukiai pusto, norisi ko nors šilto, balto ir minkšto. Pavyzdžiui, gurkšnoti karštą arbatą prisėdus ant dizainerės Rimgailės Samsonaitės Kubilinskienės suoliuko “Avis” (“Sheep”), sukurto švedų kompanijai “Green Furniture Sweden”. Suoliuko gamybai naudotos tik natūralios medžiagos, jokių klijų ir varžtų! Palikta vietos ir puodeliui pasidėti.
Rimgailė baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje ir Lundo universitete Švedijoje. Malmėje įkūrė savo interjero konsultacijų kompaniją “Mano studio”, o šiuo metu, kaip pavyko išsiaiškinti, darbuojasi Londono dizaino kompanijoje “Inflate”.
Štai jos avytė:

Dar vienas žiemiškas atradimas avyčių tema – danų dizaineris Povl Kjer ir jo besisupančios avys su ėriukais ”Rocking Sheep” …

Jaunas vyriškų drabužių meistras iš Italijos Luca Larenza ir jo 2011 m. rudens/žiemos kolekcija. Šilkas, kašmyras ir alpakos vilna. Sodri ruda žemės ir burgundiško vyno spalvos. Jaukūs mezginiai. Ir sezono žvaigždė – Eduardo. Patirtis. Nuo sunkaus darbo ir gyvenimo susiraukštėjusi oda. Sutrypti grožio kanonai. Mažytė mados provokacija.
Ieškoti, žinoma, ne kur kitur, kaip tik pačioje Milano širdyje, Via Montenapoleone.

Skulptorius, keramikas, grafiti menininkas, nardymo instruktorius ir fotografas Jason del Caires Taylor kuria povandenines galerijas ir pasakiškus skulptūrų parkus. Prieš porą dienų vienas jų, pavadintas “La Evolucion Silenciosa” (Tylioji evoliucija), atsivėrė prie Meksikos kurorto Kankuno krantų.
400 natūralaus dydžio skulptūrų, išsibarsčiusių 9 metrų gylyje – gana fantasmagoriškas vaizdinys, kurį galės išvysti nardytojai ir “snorklintojai”.
“Visada norėjau gyventi netoli vandens, – sako 36 metų povandeninio parko autorius. – Mane labai domina viešasis menas ir tai, kaip objektas kinta tam tikroje aplinkoje”. Jasono skulptūrų parkas – tai tarsi dirbtiniai koralų rifai, kuriuose pamažu jau kuriasi mažos žuvytės ir …

Pirmas įspūdis, pamačius prancūzo Olivier de Sagazan kūrybą, – šiurpą keliantis siaubas… nuogas, makabriškas, pirmykštis siaubas. Jo performansai (žiūrėkite “Dienos video”) kas kartą stebina atvirumu ir antgamtiška galia, nuo kurios negali atitraukti akių.
O. de Sagazan  iškelia į dienos šviesą tai, ką mes bandome paslėpti savo viduje. Ten, kur baugu žvilgterėti net pačiam.
Naivu būtų sakyti, kad tai tėra ”garbage” menas. Greičiau jis nenuglostytas, neišmoktas, skulptūriškas, pirmykštis, pabudinantis mumyse su žemėmis maišytu moliu apsidrabsčiusį (ne)žmogų.
JO bijoti nereikia, tai dalis TO, kas tūkstantmečiais egzistuoja kiekviename iš mūsų, o mes tai stengiamės ignoruoti…

Lengvai atpažįstamas architektės Zahos Hadid braižas ir jos Vilniaus Guggenheimo muziejaus vizija. Bei skulptūriški kompanijos “Mercedes-Benz” eksperimentai. Nepastebėti panašumų praktiškai neįmanoma. Įdomu ir tai, kad dizainerių komandai, kūrusiai šiuos konceptus, vadovavo iš Libano kilęs industrinio dizaino genijus Karim HABIB. (Pernai “Mercedes” jį persiviliojo iš BMW.) Na, o Z.HADID – Londone kurianti irakietė.