Aš jau įsilašinau

Neslėpsiu – “T*nklo” laukiau. Paskutinę naktį prieš jį net negalėjau užmigti, jaučiausi taip, tarsi ryt turėčiau skaityti valstybinės svarbos pranešimą Jhttp://stonejam.lt/wp-admin/post-new.phpungtinėms Tautoms… Nors jokio pranešimo ten neskaičiau. Tik klausiausi kitų… Pridėkime dar tai, kad likus geram pusvalandžiui iki (ne)konferencijos pradžios nuduso mašinos akumuliatorius, “Lukoile” gavau puikiausius pusryčius – sumuštinį, kuris po pirmo kąsnio lėkė į šiukšlių dėžę, 15 min. kamštyje prie įvažiavimo į VU parkavimo aikštelę, tada sekė ilgos Jungiamųjų rūmų paieškos (nors jie buvo visai panosėje…) – trumpiau tariant – rytas prasidėjo nekaip.

Bet didžiausia nesėkmė – dar ne tai. Vėl prisipažinsiu – “T*nklo” labiausiai laukiau dėl to, kad norėjau paklausyti Džiugo Paršonio (vis dėlto – guru) paskaitos “žaliems” blogeriams. Bet kažkokiu mistiniu būdu sugebėjau nerasti tos paskaitos (ne)konferencijos programėlėje… Gal todėl , kad turėjusi būti pati pirma, ji kažkodėl nukeliavo į pačią pabaigą… Nesvarbu. Svarbiausia, kad to, ko labiausiai laukiau, – nesulaukiau.

Taigi, išdidžiai klesteliu ant kėdės kažkurioje auditorijoje ir laukiu paskaitos apie pirmąsias dešimt tinklaraščio savaičių. Matau, kad Džiugas jau čia ir negaliu atsistebėti, kodėl susirinko taip mažai žmonių. Po kelių akimirkų pastebiu, kad ekrane mirga užrašas “Tinklaraščio vertimas į lietuvių kalbą”. Dar matau, kad Džiugas kažkodėl sėdasi į auditorijos galą, o prie lentos stoja kitas pranešėjas (Rimas Abromavičius). Puolu inirtingai vartyti programėlę ir suprantu, kad patekau ne visai ten, kur norėjau. Ką darysi… Bandau įsigilinti į vertimų pasaulį. Ir pasirodo visai įdomu. Gal kartais net juokinga. Žodžiu, visai naudinga.

Po pusvalandžio jau keliauju į kitą auditoriją – pagrindinę. Ten vykstanti paskaita manęs per daug nedomino, bet ir kitose auditorijose kalbama apie tai, kas man nėra labai aktualu. Todėl tiesiog bandau prastumti laiką iki kitos paskaitėlės. Šį kartą Vytautas Tamošaitis iš “Microsoft.lt” pasakoja (reklamuoja, jei jau tiksliau) apie “Live” paslaugas kuriantiems internete. Kadangi, kaip jau minėjau, man tai neaktualu, įdomu buvo tik pranešėjo virtualus pokalbis su kolege darbe.

Kitą pusvalandį lieku toje pačioje auditorijoje (dabar manau – prastas sprendimas) ir klausau Justino Beinoriaus pranešimo “Blogas.lt: tarp miesto ir kaimo”. Ir vėl reklama (J.Beinorius dirba blogas.lt, tad nieko keisto). Kas įsiminė? Tai, kad jei į blogas.lt duris pasibeldžia policija ir paprašo išduoti ką nors “blogo” parašiusį blogerį, blogas.lt komanda jį išduoda. Nes nenori turėti problemų.

Didžiojoje auditorijoje lieku ir trečią pusvalandį. Truputį dvejojau, nes labai norėjau paklausyti ir paskaitėlės apie tinklaraščio populiarinimą “Facebook’e”, bet paskaita apie autorines teises viliojo dar labiau. Ir iš tikrųjų buvo viena įdomiausių. Ponia Marija Stonkienė dar kartą patvirtino tai, ką visi blogeriai, manau, žinojo ar bent jau įtarė seniai: mes darome nusikaltimus kasdien. Ir jei tik tektų susimokėti už kiekvieną “pasiskolintą” nuotrauką, įdėtą nuorodą ar pacituotą kūrinį, ko gero, dauguma mūsų bankrutuotų iki gyvenimo galo…

Ir štai atėjo pertraukėlė. Labai ačiū tiems, kas ruošė sumuštinukus, pirko sausainukus ir virė kavą. To tikrai reikėjo. Tiesa, nelabai supratau, ar muzikinis fonas prie užkandžių buvo skirtas specialiai blogeriams, bet vis tiek pakėlė nuotaiką.

Vėl paskaitėlė – užjaučiu pranešėjus, kurie skaitė paskaitas būtent tuo metu, nes įtariu, kad konkuruoti su Liutauru Ulevičiumi buvo sunku. Taigi – “Tinklaraštis ir teisinė atsakomybė: ko saugotis?” Gaila, kad Liutauras kokias 20 iš 25 jam skirtų minučių citavo įstatymus. Juk tai taip nesunku perskaityti “pagooglinus”… Tikėjausi daugiau praktinių patarimų, istorijų, nutikimų. Kaip ir iš kitų pranešėjų…

Klausyti L.Ulevičiaus šiek tiek trukdė ir priešais mane nuolat besiglausčiusi porelė. Todėl nuskambėjęs klausimas apie tai, kaip apeiti Lietuvos įstatymus, norint kurti pornografinį blog’ą, man pasirodė visai į temą…

Paskutinį pusvalanduką nutariau paklausyti Domanto Širvinsko apie tinklaraščio populiarinimą už jo ribų. Tikėjausi slapto recepto, kaip per vieną naktį prisirinkti 50 000 prenumeratorių, bet Domantas siūlė elgtis visiškai priešingai – pamiršti skaičiukus ir siekti kokybės bei nuolat ginti savo poziciją ir kitose virtualiose erdvėse. Ką darysi, negali gi ant Ežiuko pykt…

Viskas. Išėjau. Nes spaudė laikas. Su niekuo nesusipažinau. Kaip netyčia supratau kitą dieną – dar ir pražiopsojau Džiugo paskaitą. O ką, jei būtent ten nuskambėjo tas slaptasis receptas???

P.S. Iš tikrųjų tokių (ne)konferencijų reikėtų daugiau. Nors ir kasdien. Ar bent jau kas mėnesį. Gerai, kad yra žmonių, kurie tai supranta

Viena įdomesnių paskaitėlių - Marijos Stonkienės "nepiktas moralas" apie autorių teises

Prie užkandžių - ir šiek tiek mistinės muzikėlės

Mūsų buvo va tiek

Buvo skanu

Popularity: 3% [?]