Vieną vakarą sėdėdamas prie laužo senas indėnas pasakojo istoriją anūkui:
- Mūmyse kaunasi du vilkai – baimės ir neapykantos, taikos ir meilės, – pasakė jis.
Anūkas pasisuko į senelį ir paklausė:
- O kuris vilkas laimi?
- Tas, kurį mes šersime, – atsakė jam senelis.

Amerikietis Vincentas Castiglia šiuolaikinio siurrealizmo atstovas. Buvęs garsus tatuiruočių meistras garsiu dailininku tapo praktiškai per vieną naktį, surengęs personalinę parodą H.R.Giger’io galerijoje Šveicarijoje. Košmariškai tikroviški, mirtį, fizinį kūno irimą, žmogaus gimimą ir jo laikinumą vaizduojantys dailininko paveikslai akimirksniu šovė į šlovės viršūnes. Šiuolaikinio meno kritikai V.Castiglia gretina su didžiuoju meistru Mikelandželu, ekspresionistu Franciu Baconu ar konceptualistu Damienu Hirstu. Kiekvienas jo darbas atliktas nepriekaištingai kruopščiai. Norėdamas sustiprinti įspūdį, dailininkas naudoja specialius dažus, sukuriančius tikro kraujo efektą. Kažkas apie šiuos darbus yra:  “Tai ne paveikslai, tai kraujosrūvos”.

Vakar Londono madų savaitėje vykusiame jaunųjų talentų konkurse “Vauxhall Fashion Scout” visi laurai - 2000 svarų piniginis prizas ir stažuotė pas mados pankę Vivienne Westwood - atiteko lietuvei Rasai Abramavičiūtei! Smagiausia, kad pasaulio mados sostinę ir griežtąją komisiją šį kartą įkvėpė ne kas kita, kaip lietuviškasis patriotiškumas. Kurdama du modelius, kuriuos pristatė konkurse, Rasa peržvelgė šūsnį vaikystės fotografijų, įdomių fragmentų ieškojo prisiminimuose apie Dainų šventes ir Baltijos kelią. Kas čia žino, gal kita Vivienne Westwood kolekcija taip pat mirgės geltonai, žaliai ir raudonai? Šiaip ar taip smagu, kad Didžiąją Britaniją šį kartą nustebinome madingomis, o ne kraupiomis naujienomis…

Dogas George sveria “tik” 111 kg, jo ūgis – “tik” 2,2 m.  Ir jis yra didžiausias šuo pasaulyje. Arizonos valstijoje gyvenančio šunyčio vardas oficialiai įrašytas į Gineso rekordų knygą. Aišku, su tokiu bičiuliu būtų nebaisu net vidurnaktį vaikštinėti po Kauno Laisvės alėją, tik va įdomu, kiek jis ėda…

Neįtikėtinas “Nacionalinės geografijos” projektas leidžia pažvelgti į mažai pažintą pasaulį. Pasaulį, leidžiantį jausti šviesą. Šiam projektui vadovavęs Peteris Chinnas fotografijoms naudojo trimatį ultragarsinį skanavimą, mažytes vaizdo kameras ir, žinoma, kompiuterinę grafiką. Rezultatas leidžia akies krašteliu žvilgterėti į paslaptį. Keistas jausmas užplūsta bežiūrint į šias fotografijas. Gyvūnai neatrodo tik bejėgiai mažyliai. Priešingai, jie atrodo saugūs, bet dar nepasiruošę gyvenimo iššūkiams.

Berlyno filmų festivalyje pristatęs savo naujausią filmą “Eurazijos aborigenas” (kurtą maždaug tiek , kiek užtrunka subrandinti gerą vyną) režisierius Šarūnas Bartas žiūrovams apnuogino ir kitą savo pusę – pats ėmėsi pagrindinio herojaus vaidmens. Po filmo premjeros radau įdomų  buvusio Edinburgo filmų festivalio meno direktoriaus Shane Danielsen komentarą.
Peržiūrėjęs filmą kino kritikas daro išvada, kad Š.Bartas akivaizdžiai siekia tapti Baltijos šalių Viggo Mortensenu. Tačiau jo vaidybą išdeda į šuns dienas…
“Š.Bartas – be jokių abejonių, malonus vyrukas.  Tačiau tikrai siaubingas aktorius – bejausmis, monotoniškas, – rašo Sh.Danielsen. – Stebėdamas jį prisiminiau savo praeitį. …

Kanadoje gyvenanti menininkė Marina Bychkova kuria nuostabias porcelianines lėles. Kiekvienos mergaitės svajonė – turėti tokią. Tiesa, šios skirtos ne žaidimams, tai namų puošmena, interjero detalė, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Menininkė jas gamina itin detaliai ir kruopščiai. Tikroviškumas – pribloškiantis. Kiekviena detalė – Marinos rankų darbo. Menininkės darbai  vertinami pasaulyje, už kai kuriuos kolekcionieriai pasiruošę pakloti daugiau nei 50 tūkst. litų.

Vilniuje šalia kinų restorano Vytenio gatvėje netikėtai išdygo sniego skulptūros. Drakonas, tigras, eglutė – meistriškai kruopščiai nulipdytos iš sniego. Šalia stovi ir jų autorius ir šypsosi: artėja kinų Naujieji metai.
Už nuotraukas ačiū – Raimondui Malaiškai.

StoneJam komanda atliko daugiau nei dvi savaites trukusį eksperimentą. Pavadinkime jį “Jokių naujienų”. Aklinai užsidarėme nuo naujienų informacijos srauto. Jokių televizijos laidų, laikraščių, žurnalų, twitterių, facebookų, skype’ų, radijo naujienų, interneto portalų.
Stengdavomės pakreipti kalbą kita linkme net, kai draugai staiga sušukdavo: “Ar žinai, kad…”. Nieko. Tyla. Mes nežinojome, kas ką padarė, kas kuo tapo, kas kur buvo. Ir mums nerūpėjo, nes… tai nieko nekeitė.
Kodėl taip sakome? Nes mes vis dar žmonės. Tokie pat. Ne “akauntai”, ne “profailai”, ne “nuorodos”, tiesiog žmonės. Žmonės, kurie išėjo į gamtą, įkvėpė jos, pažvelgė į spiginantį sniego …