Iš sodybos sklinda Migloko muzika. Nieko keisto – čia gyvena Migloko tėvas skulptorius Romas Vilčiauskas. Jei kada suksite pro Užupį, pakelkite galvą ir pamojuokite angelui, dar vienam Romo vaikui. Tik jie jau seniai išsiskyrė. Angelas liko sergėti Vilniaus, o Romas pabėgo iš miesto. Kuo toliau nuo kultūros sostinės ir kultūringų (tik kartais truputį godžių) jos gyventojų. Nes jei tik nešoksi pagal jų užsakytą muziką… O dabar jis laisvas, jam nereikia peštis, todėl ir darbai gimsta švarūs.
Kartais žmonės prašo, kad jis nulieti jų taksą. Arba bokserį, net anglų buldogą lipdyti teko. Ir moka už šuns skulptūrėlę …

Tiesą sakant, dailininko Vytenio Lingio studijoje apsilankėme Kovo 11-ąją. Čia pat, vos už keliasdešimties metrų, po Prezidentūros rūmų langais šventinius maršus grojo orkestras. Kiek toliau tautiškai nusiteikę senjorai klausėsi iškilmingos Vytauto Landsbergio kalbos. O čia, šviesiojeVytenio studijoje, iš lėto slinko eilinė darbo diena. Šlamėjo popierius, traškėjo pieštukai, virtuvėlėje garavo kava.
Studija, arba “Ateljė”, – tokia labai prancūziška: šviesi, jauki, truputį romantiška, kaip ir pats jos šeimininkas. Beje, kasmet bent porą mėnesių praleidžiantis kur nors Prancūzijoje. Pavyzdžiui, Bordo regione. Ne šiaip nuobodžiaudamas, bet gerdamas prancūzišką orą ir tapydamas ypatingai galantiškus paveikslus. O …

 
Esu šuo. Gimiau kilmingoje šeimoje. Mano tėvas – čempionas. Senelis – irgi. Jie mane mokė gerų manierų ir prašė neteršti giminės vardo. Nors suradau savo namus, kai buvau dar visai mažiukas, o tėvą paskutinį kartą mačiau prieš porą metų parodoje, kur jis pelnė dar vieną medalį, iki šiol stengiuosi nenuvilti savo giminės.
 
Žinau, kad šeimininkai mane laiko truputį išdykusiu. Bet aš tik noriu susirasti kuo daugiau draugų. Be to, kai išeinu į lauką, viskas aplink man taip kvepia… Aš stengiuosi per tas kelias minutes apuostyti kiekvieną žolytę, apeiti kiekvieną medelį. Kai …

Kai aplink tave kaip kokios zyziančios širšės nuolat sukasi žodžiai: “pesimizmas… mokesčiai… krizės… bedarbiai… draudimai… nusikaltimai…”, taip gera užsukti į nedidukę skulptoriaus  Stanislovo Kuzmos dirbtuvę Užupyje, kur daug šviesos ir veidų.
Grakščių ir baikščių, impozantiškų ir drovių, slepiamų po riterio šarvais ir apnuoginto marmuro baltumo.
Čia – kitas pasaulis. Kitos vertybės. Kitokios mintys.
“Kiti sako – va Kuzma, gerai gyvena. Bet valstybė iš manęs nėra nupirkusi nė vieno kūrinio. Muziejai nėra įsigiję nė vieno darbo”, – sako skulptorius. Ir vedžioja nuo vieno savo darbo prie kito.
Iš tiesų daugumą jo rankų išglostytų, širdies išmylėtų kūrinių …