Kartais žmonės prašo, kad jis nulieti jų taksą. Arba bokserį, net anglų buldogą lipdyti teko. Ir moka už šuns skulptūrėlę paprastai daugiau nei už “Dvi mirštančias gulbes”, “Kentaurą” ar “Kristoforą” (kada nors jis papuoš Rotušės aikštės fontaną).

Lietuvoje parodų jis nerengia. Už tai vežė savo bronzines balerinas  (Romas dievina šokį) į Oslą, pernai – į Paryžių (grafienės kvietimu). Vilniaus nepasiilgsta, kurti, kai siela alksta gėrio ir grožio, gali bet kur.

Valdų šeimininkas, skulptorius Romas Vilčiauskas

Cezario namai

Romas ir Nina

Toks galėjo būti karalius Mindaugas

Šioms skulptūrėlėms pozavo Lora Juodkaitė

Šokis - jo gyvenimo grožis

Severija ir Andrėja

Tiesą sakant, dailininko Vytenio Lingio studijoje apsilankėme Kovo 11-ąją. Čia pat, vos už keliasdešimties metrų, po Prezidentūros rūmų langais šventinius maršus grojo orkestras. Kiek toliau tautiškai nusiteikę senjorai klausėsi iškilmingos Vytauto Landsbergio kalbos. O čia, šviesiojeVytenio studijoje, iš lėto slinko eilinė darbo diena. Šlamėjo popierius, traškėjo pieštukai, virtuvėlėje garavo kava.

Studija, arba “Ateljė”, – tokia labai prancūziška: šviesi, jauki, truputį romantiška, kaip ir pats jos šeimininkas. Beje, kasmet bent porą mėnesių praleidžiantis kur nors Prancūzijoje. Pavyzdžiui, Bordo regione. Ne šiaip nuobodžiaudamas, bet gerdamas prancūzišką orą ir tapydamas ypatingai galantiškus paveikslus. O pasijutęs labai visagaliu tapytoju, keliauja į Paryžių. Užsuka į Luvrą. Atsistoja prieš kokio Rembranto paveikslą. Ir nurimsta… Tada eina suvalgyti obuolį Senos pakrantėje. O grįžęs namo vis tiek paišo.

V.Lingio parodos rengiamos Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, na, daug kur. Kartais – ir Lietuvoje. Štai ir šį kartą jo studijoje – ant sienų, pasieniais, virš knygų lentynos, ant didelio medinio stalo – visur piešiniai, paveikslai. Kai kurie suvynioti, rytą turėję iškeliauti į parodą Vilniaus mažajame teatre. Tik mašina per maža atvažiavo… netilpo. Taip ir liko nustebę, apmuturiuoti, prie durų išsirikiavę dailininko neįprastai suporuoti “Adomas ir Džuljeta”, “Mergaitė mėlynom kojinėm” ir kiti.

Beje, Japonija – dar viena labai svarbi šalis šio dailininko dosjė. Trumpa citata iš V.Lingio autobiografinių štrichų: “Ši šalis neabejotinai paliko didžiausią įspūdį iš visų mano kelionių. Daugybė visiškai naujų patirčių, išgyvenimų. Tekančios saulės šalyje žavėjo vidinė žmonių laisvė, švara ir tvarka. Pagarba kiekvienam žmogui. Šintoizmo ir dzen kultūros tradicijos išgrynintas estetinis skonis iki absoliutaus paprastumo ir natūralumo…”

Ir vis dėlto ne tolimoji Japonija, ir net ne tokia artima Prancūzija yra ta vieta, kur gimsta daugiausia V.Lingio paveikslų užuomazgų. Ta vieta – tai vienkiemis prie lelijomis nusėto ežero. Mėlynas gilus dangus, virpantis oras ir balta drobė: “Nesu tobulas – negaliu ištverti nepalietęs baltos, visų spalvų spalvos. Noriu įrodyti savo spalvą. Ant paletės išspaudžiu įvairiausius dažus. Pasklinda aliejaus ir terpentino kvapas. Tai masina kaip geidžiamos moters kūno kvapas. Prabudę smegenys apleidžia mane”.

Pasižvalgykite!

Esu šuo. Gimiau kilmingoje šeimoje. Mano tėvas – čempionas. Senelis – irgi. Jie mane mokė gerų manierų ir prašė neteršti giminės vardo. Nors suradau savo namus, kai buvau dar visai mažiukas, o tėvą paskutinį kartą mačiau prieš porą metų parodoje, kur jis pelnė dar vieną medalį, iki šiol stengiuosi nenuvilti savo giminės.

Žinau, kad šeimininkai mane laiko truputį išdykusiu. Bet aš tik noriu susirasti kuo daugiau draugų. Be to, kai išeinu į lauką, viskas aplink man taip kvepia… Aš stengiuosi per tas kelias minutes apuostyti kiekvieną žolytę, apeiti kiekvieną medelį. Kai kurie mano bičiuliai mėgsta žaidimą „pavyk dviratį“ arba „išgąsdink bobutę“, bet man tai neįdomu. Man patinka bėgioti ir maudytis.

Nors sunkiai suprantu savo šeimininkų kalbą, aš mokausi. Kartais apsimetu, kad esu labai pavargęs, užsimerkiu ir klausau, ką jie kalba. Girdėjau, kaip jie pasakojo matę Kanuose į mažytę prabangių papuošalų parduotuvėlę užeinančią damą su šuniuku. O Marselyje – šunį, įeinantį į televizijos studiją – vesti laidos! Portugalijos pietuose jie stebėjo gatvėse tingiai snaudžiančius didžiulius šunis. Ženevoje buvo sutikę merginą, vedančią gal penkis šunis.

Gaila, aš dar niekur nekeliavau. Ir savo mieste, Vilniuje, mačiau tik seną tetą, iš nepasitenkinimo perkreiptu veidu kažką man klykiančią. Nesupratau, kodėl ji supyko, juk aš tik uosčiau žolytę…

Kitą kartą laiptinėje prasilenkiau su kita teta. Ji irgi garsiai rėkė. Kažką apie mano plaukus. Gal pribarsčiau jų besipurtydamas, kai labai užniežtėjo ausį? Bet juk aš trumpaplaukis. Ne toks, kaip mano geriausia draugė, auksaspalvė retriverė.

Kitas mano bičiulis, kurį gera moteris rado gyvūnų prieglaudoje, pasakojo, kaip jam nutikus nelaimei, šeimininkė jį nusivedė į veterinarijos kliniką. Jam vargšiukui sugipsavo leteną. Skaudėjo… Bet jis dar labiau nuliūdo, kai išėjus iš klinikos čia jau tykojo ponai su kažkokiais lapais. Ne, mano bičiulis tų ponų neišsigando. Tik jo šeimininkė labai nuliūdo gavusi vieną tų lapelių. Nuo to karto mano bičiulis į lauką visada eina su narvu ant nosies. Žmonės jį vadina „antsnukiu“. Ir man yra tekę jį pasimatuoti, kai kažko supykdžiau šeimininkus – jausmelis tikrai ne koks. Negali nei apsilažyti, nei atsigerti, jautiesi kažkoks nuskriaustas…

Aš labai nemėgstu vienatvės. Kai šeimininkai kasdien kažkur išeina, man būna taip liūdna, kad norisi kaukt… Bet aš kantrus, jau pripratau jų laukti, todėl paprastai įsitaisau jų lovoje (kad bent kvapą užuosčiau) ir kantriai laukiu snūduriuodamas. Bet ne miegodamas – jei tik reikėtų, aš ginčiau savo ir šeimininkų namus. Todėl ir budrauju, o jei tik išgirstu kokį krebždesį koridoriuje, puolu prie durų. Tiesiog patikrinti – svetimas ar savas eina.

Kai grįžta šeimininkai, aš tiesiog sprogstu iš laimės. Man norisi pulti ir aplaižyti juos, šokinėju kaip išprotėjęs, nes noriu, kad jie suprastų, kaip džiaugiuosi juos matydamas. Jiems tai ne visada patinka. Bet dažniausiai ir jie džiaugiasi. O tada – mylimiausias mano dienos laikas – mes einame į lauką.

Kartais šeimininkai nuveža mane į miestą. Tada mes ilgai vaikštinėjame po parkus, kur daug medžių ir aš galiu visus juos apuostyti. Kai mano šeimininkai užsimano ėsti, mes prisėdame kavinėje. Kartais kavinių šeimininkai būna draugiški ir atneša man vandens dubenėlį. Bet du kartus mums teko bėgti – nors ramiai gulėjau po stalu, kavinės šeimininkas kažkodėl manęs išsigando ir pradėjau šaukti, kad mums čia ne vieta ir kad mano plakų gali prikristi į maistą. Bet juk aš sakau – aš trumpaplaukis ir stengiuosi nekišti snukio į lėkštę…

Bet kad jūs žinotumėte, kaip man teko nusivilti prieš keletą dienų… Mano šeimininkai norėjo padaryti man šventę ir nusivedė nusifotografuoti prie Prezidentūros. Aš klusniai pozavau priešais didingą pastatą. Nors labai kvepėjo žydinčios raudonos gėlės, aš tupėjau sustingęs ir galvojau: juk prieš keletą metų čia žengė Didžiosios Britanijos karalienė – o ji turi tiek daug korgių ir taip myli šunis! Tik staiga nuo rūmų mūsų link grėsmingai pradėjo artintis prezidentės sarginis. Ir be komandų supratę, kad mes čia nepageidaujami, su šeimininkais pasišalinome. Jaučiausi įskaudintas. Jau išmokau nekreipti dėmesio į senas tetas, kurios manęs žiauriai nekenčia, bet iš prezidentės to nesitikėjau… Jei jau ir ji nemyli šunų, mums šioje šalyje tikrai nėra vietos…

Prieš keletą dienų mėginau įsiamžinti prie Prezidentūros (mano šeimininkų nuotrauka)

Norėjau paprašyti jūsų – jei turėsite laisvą minutę ir jei mokate naudotis internetu (mano šeimininkai moka), apsilankykite puslapyje www.vilnius.lt ir sudalyvaukite apklausoje „Ar reikalingas kaimynų sutikimas norint laikyti šunį?“. Prašau jūsų, nes juk privalau kovoti už savo ir savo draugų teises…

O čia mano bičiuliai:

Bo pasisekė labiausiai - jis net skraido prezidentiniu lėktuvu

Čia mano siekiamybė - tarnauti savo šeimininkui ir šaliai

O čia gerb. profesorius. Jo hobis - finansai

Stanislovas Kuzma: "Gyvenimo aplinkybių pasipriešinimas daug stipresnis, nei marmuro"

Kai aplink tave kaip kokios zyziančios širšės nuolat sukasi žodžiai: “pesimizmas… mokesčiai… krizės… bedarbiai… draudimai… nusikaltimai…”, taip gera užsukti į nedidukę skulptoriaus  Stanislovo Kuzmos dirbtuvę Užupyje, kur daug šviesos ir veidų.

Grakščių ir baikščių, impozantiškų ir drovių, slepiamų po riterio šarvais ir apnuoginto marmuro baltumo.

Čia – kitas pasaulis. Kitos vertybės. Kitokios mintys.

“Kiti sako – va Kuzma, gerai gyvena. Bet valstybė iš manęs nėra nupirkusi nė vieno kūrinio. Muziejai nėra įsigiję nė vieno darbo”, – sako skulptorius. Ir vedžioja nuo vieno savo darbo prie kito.

Iš tiesų daugumą jo rankų išglostytų, širdies išmylėtų kūrinių beprimena tik kruopščiai į didžiulius lapus suklijuotos nuotraukos. Visi jie surado savo namus – vieni išsibarstė po Lietuvos miestus, kiti iškeliavo toli, toli. Pavyzdžiui, į japonų dizainerio Isey Miyake namus. Arba į Vatikaną, kaip dovana popiežiui Benediktui XVI-ajam. Arba į Šveicariją, Lozanos olimpinį muziejų. Arba į Maskvą, Tretjekovo galeriją…

Vieną po kito verčiame tuos lapus. Vienas kūrinys - matytas, kitas – ir šis matytas, trečias – vaje, ir šitą mačiau… Dramos teatro “Mūzos”, Antakalnio kapinių “Pieta”, Katedros skulptūros, geriausių sportininkų simbolis “Šaulys”, “Miesto vartų sargybinis”, “Aleksandras”, Nidos bažnyčios “Nukryžiuotasis”… Juk pro daugelį jų praeinu kasdien… Tik jie jau tokie įprasti, tarsi neatskiriama miesto erdvės dalis.

Bet kai dabar einu miesto gatvėmis, jau jaučiu, kad iš visų pusių mane atidžiai seka (o gal saugo) S.Kuzmos skulptūros.

Kai kurių veidai išskaptuoti iš (!) mamuto ilties. Ją skulptorius gauna iš amžinojo įšalo žemės – Sibiro.

Naujausią kūrinį – Barboros Radvilaitės portretą - S.Kuzma kuria iš ypatingo Tasos marmuro, ypač skaidraus, persišviečiančio tarsi žmogaus oda. Tai bus įsimylėjusi karalienė. Dailūs veido bruožai ir ta išskirtinė nosies kuprelė… Kas žino, gal kada nors ją išvysime Valdovų rūmuose.

“Taip, gyvenu kaip prieš šimtą metų…” – šypteli menininkas, pralinksmintas palyginimo su imperionistinės filosofijos meistru Rodenu. Iš tiesų jis nerengia savo darbų parodų (per visą gyvenimą yra surengęs tik vieną – 1996-aisiais), nėra susaistytas jokios galerijos pančių – laisvas kaip paukštis.  Didžioji jo galerija – tai viešosios erdvės. Bet ir čia kartais pasitaiko kuriozų. Pavyzdžiui, skulptoriui, prieš užkeliant ant postamento skulptūrą, tenka išsipirkti 4 kv. metrus žemės…

Ta jo laisvė, nors ir labai saldi, vis dėlto turi savo kainą. S.Kuzma šypsodamasis rodo aplanką su šūsnimi dokumentų dokumentėlių. Visus šiuos popierius gerą mėnesį buvo priverstas rinkti ir dokumentuoti, idant galėtų pradėti kurti Donato Baninio užsakytą žmonos antkapį. Ir panašiai būna kaskart. Biurokratų pasaulis jam oi, koks nesvetimas.

“Sakau, kad gyvenimo aplinkybių pasipriešinimas yra daug didesnis negu marmuro pasipriešinimas”, – kelis kartus pakartoja skulptorius.  Ir negali tuo nepatikėti…

Vis dėlto matyti, kad čia jis laimingas. Tarp savo dirbtuvės sienų. Ant vienos jų - skulptoriaus diplominis darbas – “Miesto vartų sargybinis”. Originalas. Iš medžio. Tai, ką matome ant vieno Trakų gatvės pastato, pasirodo, tėra kopija. Greta – lankas su strėlėmis. Pomėgis. Aistra sportui. Už ją net  yra apdovanotas tuometinio Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento Juano Antonio Samarancho pasirašytu diplomu. Šalia – įamžinta susitikimo su Didžiosios Britanijos karaliene Elžbieta II akimirka. Ant kitos sienos – išlietos dailiausios rankos. Skulptoriaus pusseserės, talentingos pianistės.

Čia pat, krosnyje, pasislėpusios žmonos dailininkės Lidijos keramikos skulptūrėlės. Tarp S.Kuzmos veidų – sūnaus Algirdo skulptūros. Jie visi kuria. Kiekvienas savo. Gyvenimus. Ir išgyvenimus.

Įsimylėjusios karalienės portretas kuriamas pagal atliktą tikslią antropoliginę Barboros Radvilaitės veido rekonstrukciją

Erelio nosis - karališkos giminės bruožas

Donato Banionio užsakyta Melpomenė bus nukalta iš juodojo granito...

...ir žengs rankoje laikydama baltą marmurinę teatro kaukę

Prie Jurgos Ivanauskaitės kapo nutūps poliruoto juodojo granito angelas skelto (šiurkštaus) akmens sparnais, baltu marmuro veidu...

Įrankiai, rodos, laukia nesulaukia, kol meistras vėl prisilies prie jų

"Miesto vartų sargybinis", šiandien saugantis Trakų gatvę, - skulptoriaus diplominis darbas, sau jis pasiliko kūrinio originalą...

Lankas ir strėlės - ne tik dirbtuvės eksponatas, kartais jos skrieja į taikinį

Skulptoriaus pusseserės, pianistės, rankų išlieja

Iki šiol Stanislovas Kuzma yra surengęs tik vieną personalinę savo darbų parodą 1996-aisiais. Bet jam geriau nebūti susaistytam su jokiomis galerijomis. Geriau kurti nežinant, ar kas nors užsakys kūrinį, bet žinant, kad niekas nenurodinės, kaip dirbti

Iš visų dirbtuvės kampelių žvelgia veidai

Pro stiklinę sieną atsiveria žalio kiemo vaizdas, o studijoje visada šviesu

Skulptūrėlių fone - artimiausių žmonių veidai

Nefertitė, manau, būtų patenkinta

Susitikimas su karaliene Elžbieta II, proprotėvių veidai ir buvusio Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento Juano Antonio Samarancho pasirašytas diplomas

Dauguma skulptoriaus kūrinių išsibarstę po Lietuvą ir pasaulį, juos primena tik kruopščiai archyvuojamos nuotraukos

Medis, marmuras, granitas, mamuto iltis - skulptoriaus rankoms pasiduoda visos medžiagos

Kūrybinis bardakėlis...

...toks jaukus ir net įkvepiantis

Stanislovo Kuzmos dirbtuvėje - kitas pasaulis, kitos vertybės, kitokios mintys... Čia tiesiog gera