Režisierius D.Vaišnoras: “Dingo iliuzija, kad gali gauti pinigų. Kas gali būti geriau?”
27 November 2009
5 komentarai
- Ar įmanoma sukurti vaidybinį filmą, turint aštuonių dienų ir 3000 litų limitą? Atrodo – įmanoma. Ypač, kai žinai, kad daugiau niekas neduos. O kurti norisi… “StoneJam” skaitytojams - trumpas pašnekesys su naujo lietuviško filmo “Giedrė” režisieriumi Donatu Vaišnoru.
- - Gruodžio 1 d. kinomanai ir šiaip prijaučiantys lietuviškam kinui galės pamatyti jūsų režisuotą naują vaidybinį filmą „Giedrė“. Girdėjau, tai – paprasta meilės istorija, nepagardinta jokiais specialiaisias efektais. Žmonės myli, skiriasi… Manote žiūrovai pasiilgo ramybės ar tiesiog nemėgstate efektingų veiksmo scenų?
- - Gilinantis į tokį sudėtingą ir pilną prieštaravimų jausmą, kaip meilė, susikaupimas tikrai nepamaišys. Nors ramybė jau ir pati savaime yra vertybė.
- - Filmą sukūrėte per rekordiškai trumpą laiką – aštuonias dienas, ir išleidote rekordiškai mažą sumą – 3000 litų. Specialiai siekėte rekordų ar tiesiog šiandieninė situacija Lietuvoje menininkus verčia tapti tokiais rekordininkais?
- - Pagrindiniai kaštai kine – žmonių honorarai, o su manim visa grupė dirbo nemokamai, tad ir pavyko sutilpti į tokią mažą sumą. Išsileidome tik benzinui, kasetėms, rekvizitams ir maitinimui. O apie šiandienos Lietuvos situaciją svajoja kiekvienas menininkas – dingo iliuzija, kad iš kažkur gali gauti pinigų, tad nieko nebeliko, kaip tik užsiimti kūryba, nešvaistant laiko popierizmui. Kas gali būt geriau?
- - Kartą skaičiau, kad jaunajai režisierių kartai labai sunku kovoti su vyresniųjų režisierių „mafija“. Tai tiesa?
- - Gal ir taip, bet aš asmeniškai puolu kovoti su visokiomis „mafijomis“ ir „neteisybėmis“, kai nenusiseka paties filmas. Vėliau, kai randu savo padarytas klaidas ir jas ištaisau, tenka labai raudonuoti dėl tokios pozicijos. Šių laikų technologijos leidžia kurti kiekvienam be didelių pinigų ar paramos. Tad kautis belieka su savo ribotumu ir apatija. Bent jau man taip yra.
- - Ne tik režisavote, bet ir pats parašėte filmui scenarijų. Kuris darbas jums artimesnis? Ar daug „Giedrės“ scenarijuje jūsų asmeninių dramų? O gal nė lašo?
- - Scenarijus ir idėja man ypač svarbu, gal dėl to, kad tai savotiška akistata su pačiu savimi – neturi už ko slėptis, o režisuojant prasideda „politika“… „Giedrėje“ daug asmeninių dramų. Aš linkęs į autorinį kiną, todėl daug ką imu, galbūt net viską, iš savo gyvenimo, bet, aišku, tai transformuojasi – juk turi sutilpti į pusantros valandos trukmę.
- - Muziką filmui sukūrė tituluotas ir apdovanotas (ne tik prizais, bet ir talentais) kompozitorius Titas Petrikis. Ar buvo lengva jį prikalbinti dirbti su kuklaus biudžeto projektu?
- - Aš planavau, kad filmas bus be muzikos. Filmas būtų buvęs daug melancholiškesnis, bet juk ir gyvenimas yra melancholiškas. Ir pati idėja – filmo be muzikos – man labai patiko. Bet komandą ištiko šokas ir jie pradėjo spausti… Ieva Norvilienė supažindino su Titu. Aš jam pasakiau, kad, jei nori, tegu pabando parašyti muziką kaip jam išeina, bet aš nepažadu, kad ją nauduosiu… Ir jokių nurodymų nedaviau. Titas parašė – man patiko, dar daugiau - ji labai „lipo“ prie filmo, taip „Giedrėje“ atsirado muzika. Titas labai stiprus profesionalas – muzikinis sprendimas filme šimtu procentu jo, aš į tai nesikišau.
- - Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė aktorė Marija Korenkaitė. Kodėl būtent ji? Ar Marija kėlė kokių nors specialių reikalavimų (rožių žiedlapiai grimo kambaryje, juodas limuzinas, 20 apsauginių…)?
- - Giedrės vaidmuo labai sudėtingas, nuolatinis balansavimas ant ašmenų, ji atlaiko trijų vyrų spaudimą, eilę pažeminimų, bet nepraranda orumo ir iki galo kaunasi už savo meilę – labai daug pagundų pradėti „transliuoti“ stiprias emocijas ir „improvizuoti“. Nesugebėjimas įgyvendinti režisieriaus iškeltų uždavinių ir kurti vientiso personažo mūsuose vadinama „improvizacija“. Taigi, man reikėjo sąjungininko pačiame aktoriuje – sugebėjimo suvokti vaidmens struktūrą. Marija yra parašiusi pjesę „Pabėgimas iš Akropolio“ ir tai man padarė (ir daro) labai didelį įspūdį. Mūsų kartoje labai vertinamas sugebėjimas rašyti, o čia dar aktorė – du viename! Todėl aš Mariją patvirtinau be jokių bandymų ir kastingų. Ji net išsigando – manė, kad aš turiu kažkokių „kėslų“ jos atžvilgių ir pradėjo aiškintis per bendrus pažįstamus, kas aš per siaubūnas (Marija labai švarus ir principingas žmogus – neperneša jokių dviprasmybių). Ir prasidėjo filmavimas… ir tai buvo didžioji filmo sėkmė! Aš taip komfortiškai su aktoriumi dar nesu dirbęs. Net perfilmavome pirmąją dieną, nes dar nebuvau suradęs su Marija bendros kalbos. Galiu paantrinti Felliniui ir Bergmanui, kad režisierius turi įsimylėti savo aktorę. Ji ir fotogeniška, ir gabi, ir protinga, ir – tuo sunku patikėti – aktorė. Labai džiaugiuos, kad Marija Korenkaitė sutiko sukurti „Giedrės“ vaidmenį.
- - Filme vaidinate ir pats. Manote, esate geras aktorius? Ką iš pasaulio aktorių galėtumėte pavadinti savo guru?
- - Aš vaidinau pats, nes labai sunku suderinti aktorių grafikus – jie labai užimti ir nuolat nesutampa dienos, kai jie gali vaidinti. Aš vaidinau tik antraplanį personažą, tad aktoriniai uždaviniai nebuvo labai sudėtingi – daugiau išnaudojau savo faktūrą ir duomenis. Aktorių-guru turiu labai daug, tiesiog šiurpiai daug, net baisu pradėti vardinti.
- - Beje, kas sukūrė tokį subtiliai elegantišką filmo plakatą (komplimentai autoriui)?
- - Tai detalė iš filmo (ji dalyvauja siužete), mes ją šiek tiek stilizavome, kad tiktų plakatui. Tad galiausiai kuriant plakatą dalyvavo trys žmonės – Giedrius Svirskis, Ignas Miškinis ir Donatas Vaišnoras. Kadangi filmo pagrindinė aktorė dar nėra nacionalinė žvaigždė (tikiuos, kad tai tik laiko klausimas), tai nutarėme naudoti abstrahuotą plakatą, kuris tiksliau atskleistų filmo nuotaiką ir temą.
- - Kokį pastarųjų metų lietuvišką filmą galėtumėte pavadinti geriausiu?
- - Didžiausią įspūdį man yra padaręs Igno Miškinio „Lengvai ir saldžiai“. Aš jam labai pavydėjau šito filmo – labai vientisas ir išbaigtas… O gal pavydėjau filmo sėkmės – dabar sunku pasakyti – praėjo šešeri metai. O iš dabartinių… greičiausiai geriausias Kristinos Buožytės „Kolekcionierė“, nors jo ir nelabai mėgstu.
- - Kuo užsiimsite po premjeros?
- - Aš nusprendžiau, kad reikia traukti scenarijus iš stalčiaus ir, nešvaistant laiko pinigų paieškai, filmuoti. Laikas eina, o nieko žmogus nesi padaręs. Taigi, esu suplanavęs pradėti kurti kitą filmą vasario mėnesį, tad po premjeros pradėsiu ruoštis filmavimui.
Marija Korenkaitė ir Giedrius Savickas
Marija Korenkaitė ir į aktoriaus vaidmenį įsijautęs režisierius Ignas Miškinis
Per aštuonias dienas susuktas filmas turėjo kuklutį 3000 litų biudžetą. Ir pakako...
"Giedrė" - tai istorija apie meilę. Rami, graudi, melancholiška
Popularity: 2% [?]
Geras straipsnis. Ačiū. Būtinai reiks pažiūrėt filmą.
Geras interviu. Net nezinojau, kad toks filmas sukurtas. As pradejau lietuviu rasytoju knygas skaityti (paskutine perskaityta- Lauros Sintijos Benedikto slenksciai. Visai nebloga), tai reikes ir filma paziureti.
na, nereikia gal teigti, kad gali susukti uz 3000 kai beveik viskas nemokamai; galima ir uz 0lt, jei dar maitins dykai, duos kaseciu, vezios ir t.t. o siaip tai saunu, kad jaunimas dirba
filmas irgi visai neblogas sakyciau:) uzkabino;)
Neblogas filmas, man patiko!
Ką jūs manote?
Dienos video
Nuorodos
Dienos skaičius
UK spauda – pirmieji puslapiai