Vien keletas pastarųjų dienų įvykių verčia susimti už galvos ir garsiai garsiai šaukti: „Ei žmonės, kas jums darosi???“ Šaukti iš siaubo. Negi visai nužmogėjome? Negi nebeliko nieko švento? Kodėl esame tokie žiaurūs?

Paaugliai žiauriai nukankino dar vieną šunį. Sako, ne pirmą kartą. Tik šį kartą filmavo, nes norėjo išgarsėti, kaip Pipiro kankintojas… Tėvas tvirkino savo durką ir išnaudojo ją pornografiniams filmams… Lietuvai kitąmet prognozuojamas didžiausias nuosmukis pasaulyje…. Į kalėjimą sodinamos „Sodrą“ neva apgavusios mamos, tuo tarpu pati „Sodra“ savo reprezentacijai skiria milijonus litų.

Atrodo, tarsi pro šalį bėga siaubo filmo vaizdai. Bet tai tik Lietuvos realybė. Ji visa ir atsispindėjo to nukankinto šunyčio akyse. Geriau jų nematyti… Nes kai pamatai, labai sunku užmiršti.

Stovėjau vakar Rotušės aikštėje. Žiūrėjau į mažus medinius namukus, žybsinčią eglę, į tūkstantį vilnonių angelų Vokiečių gatvės vitrinoje. Sako, jie neš žinią pasauliui. Apie Lietuvą. Dorą ir tikinčią šviesia ateitimi. O galvoje sukosi tokios dviprasmiškos mintys: kaip gražu ir kaip baisu. Tarsi čia, miesto centre, būtų kitas pasaulis. Bet toks mažytis, nuklotas baltu sniegu. O visa, kas už jo, – tai jau tikroji Lietuva. Žiauri ir negailestinga. Nesuvokiamai iškrypusi. Kažkur giliai užkasusi visas savo vertybes. Tarnaujanti pinigams ir savo silpnybėms.

Juk net į vaikų namus einame tik tada, kai iki šv.Kalėdų dienos jau suskaičiuotos. Kai norisi „gerais“ darbais nuplauti nuo savo sąžinės visą purvą. Apipilame tuos vienišus vaikus pigiomis dovanėlėmis ir tikimės, kad jų šypsenos sušildys mūsų širdis. Savanaudiškai tikimės. Ir net pamirštame jų paklausti: o ko tu paprašytum Kalėdų senelio? Nustebtumėte – jie nori visai ne pliušinių žaisliukų, ne buitinės technikos ir ne saldainių. O ties „šventiniai“ apsilankymai tik suteikia jiems tuščią viltį. Tik dar skaudžiau primena, kad artėja dar vienos vienišos Kalėdos. O paskui dar vieni ilgi vieniši metai.

Beje, ar pastebėjote, kad kažkodėl kalbėdami apie Kalėdas jau pamirštame, kad jos – šventos. Šv.Kalėdos… Bent jau kažkada tokios buvo. O dabar liko tik Kalėdos. Ateis, praeis ir vėl kurį laiką būsime sotūs.

Ir vėl man prieš akis tas tūkstantis angelų. Tikiu, kad tas tūkstantis didelių žmonių ir mažų žmogeliukų, kurie minkė vilną ir lipdė iš jos savo angelus, į Lietuvą paleido ne vieną tūkstantį šviesių minčių. Tik jų per maža. Jos nuskęsta žiaurumo purve. Ir nepasiekia tų, kuriems gyvybiškai trūksta gerumo ir šviesos.

O ir patys nuo tų gerų minčių apsikaustome Ledo karalių ir karalienių šarvais. Neturime laiko, o tiksliau tingime sustoti, pasikalbėti, paglostyti, paguosti, paklausti, išklausyti. Gal kažkam tik tiek ir tereikia? Tik niekas prie jo nesustoja… Juk jau nebesustojame net prie tų, kurie visai šalia, arčiausiai mūsų, tai negi sustosi prie svetimo?!

Kai kartais bandau su kuo nors apie visa tai pasikalbėti, žmonės klausia (ir jie turbūt teisūs): o kuo man džiaugtis? Pasakyk – kas Lietuvoje gerai? Ir aš nežinau, ką atsakyti. Nežinau, kas Lietuvoje gerai. Gerai, kai stovi Rotušės aikštėje. Bet juk negali ten stovėti visą dieną. Dar gerai, kai nuvažiuoji į kokį mišką. Arba prie kokio ežero. Kurį laiką tikrai būna gerai. Ir jei tik mokėtume tą laiką padauginti iš begalybės…

Žinau, kad pasaulį reikia keisti nuo savęs. Bet juk nereikia keisti pasaulio. Mums reikia keisti Lietuvą. Keisti save. Įsileisti daugiau šilumos. Žmogiškumo. Švelnumo. Gerumo. Tikrumo. Nes kitaip taip ir nugyvensime gyvenimą susiraukę ir nuo blogų minčių skaudančiomis galvomis.

Popularity: 2% [?]