Yra pasaulyje toks gėris, vardu krepas (žinau, kad lietuviškai reikėtų sakyti „lietinis“, bet juk lietiniui iki krepo – kaip žmonijai iki Marso…).

Krepas su šokoladu ir kokoso drožlėmis, krepas su braškėmis, krepas su kumpeliu ir sūriu…

Vienas iš tų gyvenimo malonumų, dėl kurio nebūtų gaila ir numirti.

Tai daugiau nei kulinarijos menas, daugiau nei maisto kultūros filosofija, daugiau nei sraigės, varlių kojelės ar kokios nors geldelės…:)

Jeigu verta sugrįžti į Kanus, tai vien dėl to mažyčio kiosko Viduržemio jūros pakrantėje, kepančio skaniausius ir storiausius iš ploniausiųjų pasaulyje krepus.

Neveltui prancūzai šiam savo nacionaliniam pasididžiavimui skyrė šventą dieną – vasario 2-ąją, dar vadinamą „La Chandeleur“. Tą dieną tereikia atlikti vienintelį ritualą: į kairę ranką paimti keptuvę su krepu, į dešinę – auksinę monetą. Švystelėti krepą į orą ir mėginti vėl sugauti. Jei pasiseks – visus metus būsite tikras turtuolis:)

Bet grįžkime į Vilnių. Į mažutėlę jaukią kreperinę „Art Cafe creperie“ visai netoli Aušros vartų. Kai išgirdau, kad ji atsidarys – beprotiškai apsidžiaugiau. Kai pirmą kartą užėjau – salo širdis. Bet kai prasiblaiviau nuo apsalimo, supratau, kad Vilniui iki Kanų dar vajei kaip toli. Pirmiausia – saldžiuoju šokoladu vilnietiško krepo užtepta vos ketvirtadalis. Kanuose – visas blynas. Antra, vilnietiškas krepas beviltiškai limpa prie popierinės lėkštutės… Trečia – na, jis tikrai mažokas…

Aišku, nepaisant visko, vis tiek vis dar beprotiškai džiaugiuos lašeliu Bretanės Vilniaus širdyje:)

Beje, aliuzijų į krepus galima rasti ir kitose Vilniaus kavinukėse, pavyzdžiui, „Paryžiaus kavinėje“ arba „Pilies kepyklėlėje“. Kažkas (gal) panašaus. Tik kažkodėl vis tiek labai norisi sugrįžti į Kanus…

Popularity: 1% [?]