Eglę pažinojau kaip linksmą mergaitę, pasišiaušusiais plaukais, kas rytą geriančią „Coffee Inn“ kavą ir nuolat turinčią kažkokių reikalų su arkliais. Bet šį savaitgalį pamačiau Eglę kitokią – pamačiau ją kalbančią su žirgais. Gerojo dėdės Rimo sodyboje už Vilniaus, kur ir glaudžiasi Eglės įkurtos Žirgų globos asociacijos augintiniai.

- Egle, apibūdink kiekvieną savo arklį. Žinau, kad Paganelis mėgtų skaityti Puškiną…

- Paganelis (aka Pagankė) – 22-ejų, žmogui tai būtų apie 65 m. Pas Vilniaus Raitąją policiją jis atkeliavo iš Rusijos, o Rusija garsėja gerais rašytojais. Pats neprisipažįsta, bet turiu stiprių įtarimų, kad Puškiną gali cituoti mintinai, ypač jei šalia garuoja arbata iš samovaro… Taip pat veikiausiai pasižymėtų šachmatų turnyre, fizikos olimpiadoje arba etimologų konferencijoje. Yra inteligentas, kumelėms asistuoja mandagiai. Turi nesantuokinį sūnų.

Ryžas (aka Ajeras) yra luošas, mažas ir… ryžas, bet tai jam netrukdo būti bandos vadu. Ryžas nustato, kada kas eina valgyti, kokia tvarka visi turi stovėti pašiūrėje nuo lietaus ir kas gali kasyti jam kaklą, o kas – ne. Jei kam kyla revoliucinių idėjų, Ryžas jas gesina dantimis ir kanopomis. Rastų bendrą kalbą su Lukašenka, Fideliu Kastro arba Mao Dzedunu. Yra pastebėtas besislapstantis miške tokia veido išraiška, lyg saugotų partizanų bunkerį. Veikiausiai palaiko ryšius su FTB, CŽV ir Algimantu Čekuoliu. Taip pat turi nesantuokinį sūnų.

Rudvils (aka Ė Tu, A Girdi arba Aik Čia) yra didelis, sveikas ir irgi ryžas, bet latvis. Todėl jį muša ne tik Ryžas, bet ir Paganelis, kuriam, kaip mąstytojui, smurtas iš esmės yra svetimas. Šiuo metu Rudvils iškeltas pas kaimynką Grianą ir dabar jau pats mušasi arba atiminėja iš jos avižas. Akivaizdu, kad Latvijoje gerų manierų ir elgesio su damomis nemoko, todėl, jei pats nesusivoks, teks siųsti pas A.Lydeką mokytis etiketo. Palikuonių neturi, matyt, dėl tų pačių priežasčių. Šiuo metu esminis jo darbas yra storėti, nes atvežtas atrodė kaip dinozauro skeletas arklio veidu ir su trupučiu karčių.

- Girdėjau, kad tavo žirgai moka atnešti kamuoliuką ir žaisti su žaisliniais džipais… Ką dar įdomaus jie daro?

- Atnešti kamuoliuką ir gaudyti žaislinį džipą mokėjo Kaukas, stambinto tipo žemaitukas, kurį teko parduoti, prispaudus skurdui. Dabar jis gyvena pas tokią mergaitę Belmonte, šokinėja per kliūtis ir visai padoriai laikosi.

Tuo tarpu Pagankė moka spardytis priekinėmis ir užpakalinėmis kojomis, jei gražiai paprašai (jei prašai negražiai, kriuksi ir nutaiso Niekinančią Veido Išraišką). Tai – nuo patruliavimo laikų užsilikę įgūdžiai, veikiausiai, antimarozinės policininkų priemonės. Pagankė taip pat moka labai intensyviai patruliuoti aplink savo aptvarą, jei išvedami kiti arkliai: nervingai stypčioja palei tvorą ir rėkia, jei niekas nereaguoja, piktinasi ir reikalauja administracinių nuobaudų pažeidėjams. Yra filmavęsis su A.Šurna, iš ten – aktorystės įgūdžiai: nutaisyti kankinio veidą, klupti lygioje vietoje, staiga išsigąsti šimtąkąrt matyto kibiro.

Ryžas moka išuostyti, kas turi ką nors valgomo, ir tą ką nors nusavinti valstybės vardu. Yra suėdęs morką kartu su kišene, kurioje ji buvo. Įsivaizduoja, kad yra žmogus, todėl, jei pasitaiko proga, grūdasi pro duris arba kaišioja galvą pro atidarytus langus ir reikalauja sumuštinio. Pirmąkart pabalnotas giliai įsižeidė, balną nusirengė ir nesišnekėjo dvi dienas.

Rudvilso talentai dar neatsiskleidę, nes atvežtas visai nesenai. Sklando gandai, kad, tarnaudamas Raitojoje policijoje per šventę Kalnų parke susidrovėjo fejerverkų ir parnešė kudlas (ir policininkę) namo į Belmontą. Kadangi nešė gatvėmis tarp automobilių, įtariu polinkį lenktynėms ir azartiniams žaidimams.

- Kiek iš viso žirgų pažįsti?

- Asmeniškai – visus dėdės Rimo sodybos gyventojus: tris jau minėtus veikėjus, ex policininkę Grianą, hanoverį Fogą ir Rimo kumelaitę Smilgą. Taip pat Viesulą (aka Bulbulyčių), vieną iš trijų pirmų išgelbėtų žirgų, dabar gyvenantį Žasliuose. Kumelę Dainavą, pirktą iš vietinio kaimiečio visiškai suvarytomis kojomis, ir jos sūnų Dvoržaką (autorius – Ryžas). Andriaus Kaniavos žirgą Geismą, sergantį plaučių liga. Du Vilniaus žirgyno eržilus Laurą ir Girslą, kuriuos dabar apjodinėjame. O iš tolo – daugybę daugybę žirgų, kuriems reikia pagalbos.

- Kodėl filmas „Arklių užkalbėtojas“ – nesąmoningas?

- Ne tiek nesąmoningas, kiek klaidinantis. Bet ne blogiausias iš visų „arklinių“ filmų. Blogiausias turbūt yra „Flicka“ – ten toki merga gaudo laukinę kumelę, pagavus visaip žaloja, kol jos tėvams tai atsibosta ir kumelę parduoda. Likusią dalį filmo merga zyzia, leidžia dūdas, terorizuoja tėvus ir bando pasivogti arklį atgal. Dar ganėtinai griaudu yra žiūrėti „Hidalgo“ iš arklinės pusės, bet iš estetinės – visai miela, galų gale, negali žmogus pykt ant Viggo Mortenseno. „Black Beauty“ – be konkurencijos ir jau nuo vaikystės.

- Kodėl vis dėlto arkliai, o ne meškos arba drambliai?

- Genai. Dar egoizmas: šuoliuoji į kalvą, vėjas karčiuose ir galvoj, jauties svieto viešpats, kaip koks Leo „Titanike“. Edukacija: gavai iš kanopos – pats kaltas, tada eini apmąstyti, ką ir kur ne taip padarei. Vaikystės gliukas: atsibundu kaime penktą ryto, kažkodėl lipu iš lovos, kažkodėl einu į pievą, kur ganosi kaimyno Sartulis. Man penkeri, todėl Sartulis rodosi baisiai didelis ir orus. Teka saulė, krinta rasa, stoviu ir žiūriu į saulėtekį, staiga jaučiu – kažkas galvą ant peties padėjo. Arklys. Taip ir stovėjom kokį dešimt minučių, o gal valandą, pamečiau laiką – tik stovėjau sustingus, kad neišgąsdinčiau arklio.

- Mačiau nuotrauką, kurioje tu filmuojiesi sėdėdama ant arklio, nuo galvos iki kojų šarvuota riterio šarvais. Nenorėtum filme geriau vaidinti princesės su šilkine suknele?

- Princesės su sukniom jodinėdavo moteriškais balnais arba riteriams už nugarų. Už nugarų aš nenoriu.

- Net neabejoju, kad sakysi, jog tavo arkliai labai protingi. Ko iš jų išmokai tu pati?

- Turbūt tik kokią septintąją dalį to, ko derėtų išmokti, bet laiko dar yra. O spėjau išmokti – tylos ir laisvės pojūčio. Kantrybės. Kandžiotis.

- Gelbėjai ir išgelbėjai ne vieną žmogaus nuskriaustą žirgą. Kaip manai, kodėl tau tenka juos gelbėti? Gal žmonės tiesiog netyčia pamiršta juos pašerti?..

- Žmonės įsigydami žirgą pamiršta kitką: kad turi ne tik teises į gyvūną, bet ir pareigas jam. O tos pareigos – suteikti geras sąlygas. Lyg ir elementaru, bet vis dar pasitaiko tokių, kurie to nesuvokia arba nenori suvokti. Yra ir patologinių atvejų: vienam rytais niežti nagus į arklius pašaudyti, kitam pramoga išmesti žirgų tabūną į miškus badauti. Lietuva, žinia, drąsi šalis.

- Vienas tavo ištikimų padėjėjų – aktorius Andrius Kaniava. Kaip susipažinote? Jis rado tave ar tu klausydama jo dainų supratai, kad jis galėtų mylėti žirgus?

- A.Kaniava pats augina du žirgus, vienas jų serga nebepagydoma plaučių liga. Kaip raitelis ir žirgų savininkas, jis puikiai mato situaciją Lietuvoje. Išgirdęs apie mus – Žirgų globos asociaciją – pats man paskambino ir pasiūlė pagalbą. Jei ne A.Kaniava ir Keistuolių teatras, būtų kur kas sunkiau. Daug, daug sunkiau.

- Kiek kartų kritai nuo arklio?

- Kadangi joju nuo 12 metų, nebesuskaičiuosiu… Bet turbūt kokius… hm… 20.

- O kiek kartų verkei dėl arklio?

- Dukart. Pirmą kartą, kai išsivežėme tris nuo bado vos paeinančius žirgus iš vieno didaus žirgų augintojo, palikusio juos badauti miškuose žiemą. Norėjome išsivežti daugiau, bet savininkas staiga užsispyrė neparduoti. O tarp jų buvo toks mažas pilkutis kumeliukas, kuris, pamatęs kitus tris, vedamus į priekabą, mėgino įsisprausti kartu, nes ten buvo šieno. Buvo visai silpnutis, net žvengti nebegalėjo. Ir gražiuoju, ir piktuoju prašėme parduoti tą kumeliuką, bet savininkas niekaip nesutiko. Va tada jau paleidau dūdas. Manau, tas kumeliukas neišgyveno nei mėnesio.

O antrą kartą verkiau Lietuvos veterinarijos klinikose. Vakaras, vienas trijų mūsų atsivežtų žirgų, vis labiau silpo, nepaisant veterinarų pastangų. Paskutinėmis dienomis jau ne tik nebeatsistodavo, bet ir galvos nebepakeldavo, tik gulėdavo ir tyliai dejuodavo. Likus keletui dienų iki jo užmigdymo sėdėjau jo garde, pasidėjusi žirgo galvą ant kelių, ir… Mirštančio žirgo akys yra baisus vaizdas.

- Tavo augintiniai glaudžiasi dėdės Rimo sodyboje. Kiek milijonų jis prašo už tokį svetingumą?

- Po tris už kiekvieną. O jei rimtai, tai susimokame tik už pašarus, veterinaro ir kalvio paslaugas. Taip pat patys perkame papildus, vitaminus ir visa kita.

- Kai vis dėlto turėsi tą milijoną, kaip norėtum gyventi?

- Rąstiniame name kur nors netoli Vilniaus, su 15 hektarų žemės, keleto gardų arklidėmis, nedideliu maniežu, dviem ryzenšnauceriais. Laikyčiau tiek žirgų, kiek pavyktų. Tarp jų būtinai būtų veislinių seno ir stambinto tipo žemaitukų – tai nykstanti veislė, kurią būtina saugoti.

- Jeigu rašytum knygą apie savo arklius, kokiu sakiniu ji prasidėtų? O, beje, ketini rašyti?

- Buvo tokia a.a. Vytauto Kernagio daina, kurioje vis kartojosi žodžiai „Nemušk žalčio, nes verks saulė…“. Pakeitus „žaltį“ „žirgu“, gautųsi pirmas mano knygos sakinys.

O rašyti ketinu, bet tai bus komedijos žanras, kur šneka daugiausia suksis apie genčių senolius, žemaitukus ir kryžiuočius.

- Tarkime, Marytė ir Jonukas nori padėti tau ir tavo žirgams. Ką jie galėtų padaryti?

- Galėtų priglausti vieną žirgą – taip atsirastų vietos kitam vargšiukui. Galėtų patys nupirkti kokį bėdulį iš skerdyklos ar kokios kitos vietos, kur jam blogai. Jei laikyti žirgą nėra kaip, galima prisidėti prie mūsiškių globos – atvežti pašarų ar vitaminų, vieną kartą sumokėti už kalvio paslaugas arba nupirkti, pavyzdžiui, antihelmintikų (vaistų nuo kirmėlių). O paprasčiausias ir mažiausiai pastangų ir lėšų kainuojantis būdas – skirti Žirgų globos asociacijai savo 2 procentus pajamų mokesčio. Kaip tai padaryti, galima sužinoti http://zga.mfoto.info/

Popularity: 2% [?]