Neįtikėtinas “Nacionalinės geografijos” projektas leidžia pažvelgti į mažai pažintą pasaulį. Pasaulį, leidžiantį jausti šviesą. Šiam projektui vadovavęs Peteris Chinnas fotografijoms naudojo trimatį ultragarsinį skanavimą, mažytes vaizdo kameras ir, žinoma, kompiuterinę grafiką. Rezultatas leidžia akies krašteliu žvilgterėti į paslaptį. Keistas jausmas užplūsta bežiūrint į šias fotografijas. Gyvūnai neatrodo tik bejėgiai mažyliai. Priešingai, jie atrodo saugūs, bet dar nepasiruošę gyvenimo iššūkiams.

Berlyno filmų festivalyje pristatęs savo naujausią filmą “Eurazijos aborigenas” (kurtą maždaug tiek , kiek užtrunka subrandinti gerą vyną) režisierius Šarūnas Bartas žiūrovams apnuogino ir kitą savo pusę – pats ėmėsi pagrindinio herojaus vaidmens. Po filmo premjeros radau įdomų  buvusio Edinburgo filmų festivalio meno direktoriaus Shane Danielsen komentarą.
Peržiūrėjęs filmą kino kritikas daro išvada, kad Š.Bartas akivaizdžiai siekia tapti Baltijos šalių Viggo Mortensenu. Tačiau jo vaidybą išdeda į šuns dienas…
“Š.Bartas – be jokių abejonių, malonus vyrukas.  Tačiau tikrai siaubingas aktorius – bejausmis, monotoniškas, – rašo Sh.Danielsen. – Stebėdamas jį prisiminiau savo praeitį. …

Kanadoje gyvenanti menininkė Marina Bychkova kuria nuostabias porcelianines lėles. Kiekvienos mergaitės svajonė – turėti tokią. Tiesa, šios skirtos ne žaidimams, tai namų puošmena, interjero detalė, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Menininkė jas gamina itin detaliai ir kruopščiai. Tikroviškumas – pribloškiantis. Kiekviena detalė – Marinos rankų darbo. Menininkės darbai  vertinami pasaulyje, už kai kuriuos kolekcionieriai pasiruošę pakloti daugiau nei 50 tūkst. litų.

Vilniuje šalia kinų restorano Vytenio gatvėje netikėtai išdygo sniego skulptūros. Drakonas, tigras, eglutė – meistriškai kruopščiai nulipdytos iš sniego. Šalia stovi ir jų autorius ir šypsosi: artėja kinų Naujieji metai.
Už nuotraukas ačiū – Raimondui Malaiškai.

StoneJam komanda atliko daugiau nei dvi savaites trukusį eksperimentą. Pavadinkime jį “Jokių naujienų”. Aklinai užsidarėme nuo naujienų informacijos srauto. Jokių televizijos laidų, laikraščių, žurnalų, twitterių, facebookų, skype’ų, radijo naujienų, interneto portalų.
Stengdavomės pakreipti kalbą kita linkme net, kai draugai staiga sušukdavo: “Ar žinai, kad…”. Nieko. Tyla. Mes nežinojome, kas ką padarė, kas kuo tapo, kas kur buvo. Ir mums nerūpėjo, nes… tai nieko nekeitė.
Kodėl taip sakome? Nes mes vis dar žmonės. Tokie pat. Ne “akauntai”, ne “profailai”, ne “nuorodos”, tiesiog žmonės. Žmonės, kurie išėjo į gamtą, įkvėpė jos, pažvelgė į spiginantį sniego …