Kai aplink tave kaip kokios zyziančios širšės nuolat sukasi žodžiai: “pesimizmas… mokesčiai… krizės… bedarbiai… draudimai… nusikaltimai…”, taip gera užsukti į nedidukę skulptoriaus  Stanislovo Kuzmos dirbtuvę Užupyje, kur daug šviesos ir veidų.

Grakščių ir baikščių, impozantiškų ir drovių, slepiamų po riterio šarvais ir apnuoginto marmuro baltumo.

Čia – kitas pasaulis. Kitos vertybės. Kitokios mintys.

“Kiti sako – va Kuzma, gerai gyvena. Bet valstybė iš manęs nėra nupirkusi nė vieno kūrinio. Muziejai nėra įsigiję nė vieno darbo”, – sako skulptorius. Ir vedžioja nuo vieno savo darbo prie kito.

Iš tiesų daugumą jo rankų išglostytų, širdies išmylėtų kūrinių beprimena tik kruopščiai į didžiulius lapus suklijuotos nuotraukos. Visi jie surado savo namus – vieni išsibarstė po Lietuvos miestus, kiti iškeliavo toli, toli. Pavyzdžiui, į japonų dizainerio Isey Miyake namus. Arba į Vatikaną, kaip dovana popiežiui Benediktui XVI-ajam. Arba į Šveicariją, Lozanos olimpinį muziejų. Arba į Maskvą, Tretjekovo galeriją…

Vieną po kito verčiame tuos lapus. Vienas kūrinys - matytas, kitas – ir šis matytas, trečias – vaje, ir šitą mačiau… Dramos teatro “Mūzos”, Antakalnio kapinių “Pieta”, Katedros skulptūros, geriausių sportininkų simbolis “Šaulys”, “Miesto vartų sargybinis”, “Aleksandras”, Nidos bažnyčios “Nukryžiuotasis”… Juk pro daugelį jų praeinu kasdien… Tik jie jau tokie įprasti, tarsi neatskiriama miesto erdvės dalis.

Bet kai dabar einu miesto gatvėmis, jau jaučiu, kad iš visų pusių mane atidžiai seka (o gal saugo) S.Kuzmos skulptūros.

Kai kurių veidai išskaptuoti iš (!) mamuto ilties. Ją skulptorius gauna iš amžinojo įšalo žemės – Sibiro.

Naujausią kūrinį – Barboros Radvilaitės portretą - S.Kuzma kuria iš ypatingo Tasos marmuro, ypač skaidraus, persišviečiančio tarsi žmogaus oda. Tai bus įsimylėjusi karalienė. Dailūs veido bruožai ir ta išskirtinė nosies kuprelė… Kas žino, gal kada nors ją išvysime Valdovų rūmuose.

“Taip, gyvenu kaip prieš šimtą metų…” – šypteli menininkas, pralinksmintas palyginimo su imperionistinės filosofijos meistru Rodenu. Iš tiesų jis nerengia savo darbų parodų (per visą gyvenimą yra surengęs tik vieną – 1996-aisiais), nėra susaistytas jokios galerijos pančių – laisvas kaip paukštis.  Didžioji jo galerija – tai viešosios erdvės. Bet ir čia kartais pasitaiko kuriozų. Pavyzdžiui, skulptoriui, prieš užkeliant ant postamento skulptūrą, tenka išsipirkti 4 kv. metrus žemės…

Ta jo laisvė, nors ir labai saldi, vis dėlto turi savo kainą. S.Kuzma šypsodamasis rodo aplanką su šūsnimi dokumentų dokumentėlių. Visus šiuos popierius gerą mėnesį buvo priverstas rinkti ir dokumentuoti, idant galėtų pradėti kurti Donato Baninio užsakytą žmonos antkapį. Ir panašiai būna kaskart. Biurokratų pasaulis jam oi, koks nesvetimas.

“Sakau, kad gyvenimo aplinkybių pasipriešinimas yra daug didesnis negu marmuro pasipriešinimas”, – kelis kartus pakartoja skulptorius.  Ir negali tuo nepatikėti…

Vis dėlto matyti, kad čia jis laimingas. Tarp savo dirbtuvės sienų. Ant vienos jų - skulptoriaus diplominis darbas – “Miesto vartų sargybinis”. Originalas. Iš medžio. Tai, ką matome ant vieno Trakų gatvės pastato, pasirodo, tėra kopija. Greta – lankas su strėlėmis. Pomėgis. Aistra sportui. Už ją net  yra apdovanotas tuometinio Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento Juano Antonio Samarancho pasirašytu diplomu. Šalia – įamžinta susitikimo su Didžiosios Britanijos karaliene Elžbieta II akimirka. Ant kitos sienos – išlietos dailiausios rankos. Skulptoriaus pusseserės, talentingos pianistės.

Čia pat, krosnyje, pasislėpusios žmonos dailininkės Lidijos keramikos skulptūrėlės. Tarp S.Kuzmos veidų – sūnaus Algirdo skulptūros. Jie visi kuria. Kiekvienas savo. Gyvenimus. Ir išgyvenimus.

Popularity: 2% [?]