Esu šuo. Gimiau kilmingoje šeimoje. Mano tėvas – čempionas. Senelis – irgi. Jie mane mokė gerų manierų ir prašė neteršti giminės vardo. Nors suradau savo namus, kai buvau dar visai mažiukas, o tėvą paskutinį kartą mačiau prieš porą metų parodoje, kur jis pelnė dar vieną medalį, iki šiol stengiuosi nenuvilti savo giminės.

Žinau, kad šeimininkai mane laiko truputį išdykusiu. Bet aš tik noriu susirasti kuo daugiau draugų. Be to, kai išeinu į lauką, viskas aplink man taip kvepia… Aš stengiuosi per tas kelias minutes apuostyti kiekvieną žolytę, apeiti kiekvieną medelį. Kai kurie mano bičiuliai mėgsta žaidimą „pavyk dviratį“ arba „išgąsdink bobutę“, bet man tai neįdomu. Man patinka bėgioti ir maudytis.

Nors sunkiai suprantu savo šeimininkų kalbą, aš mokausi. Kartais apsimetu, kad esu labai pavargęs, užsimerkiu ir klausau, ką jie kalba. Girdėjau, kaip jie pasakojo matę Kanuose į mažytę prabangių papuošalų parduotuvėlę užeinančią damą su šuniuku. O Marselyje – šunį, įeinantį į televizijos studiją – vesti laidos! Portugalijos pietuose jie stebėjo gatvėse tingiai snaudžiančius didžiulius šunis. Ženevoje buvo sutikę merginą, vedančią gal penkis šunis.

Gaila, aš dar niekur nekeliavau. Ir savo mieste, Vilniuje, mačiau tik seną tetą, iš nepasitenkinimo perkreiptu veidu kažką man klykiančią. Nesupratau, kodėl ji supyko, juk aš tik uosčiau žolytę…

Kitą kartą laiptinėje prasilenkiau su kita teta. Ji irgi garsiai rėkė. Kažką apie mano plaukus. Gal pribarsčiau jų besipurtydamas, kai labai užniežtėjo ausį? Bet juk aš trumpaplaukis. Ne toks, kaip mano geriausia draugė, auksaspalvė retriverė.

Kitas mano bičiulis, kurį gera moteris rado gyvūnų prieglaudoje, pasakojo, kaip jam nutikus nelaimei, šeimininkė jį nusivedė į veterinarijos kliniką. Jam vargšiukui sugipsavo leteną. Skaudėjo… Bet jis dar labiau nuliūdo, kai išėjus iš klinikos čia jau tykojo ponai su kažkokiais lapais. Ne, mano bičiulis tų ponų neišsigando. Tik jo šeimininkė labai nuliūdo gavusi vieną tų lapelių. Nuo to karto mano bičiulis į lauką visada eina su narvu ant nosies. Žmonės jį vadina „antsnukiu“. Ir man yra tekę jį pasimatuoti, kai kažko supykdžiau šeimininkus – jausmelis tikrai ne koks. Negali nei apsilažyti, nei atsigerti, jautiesi kažkoks nuskriaustas…

Aš labai nemėgstu vienatvės. Kai šeimininkai kasdien kažkur išeina, man būna taip liūdna, kad norisi kaukt… Bet aš kantrus, jau pripratau jų laukti, todėl paprastai įsitaisau jų lovoje (kad bent kvapą užuosčiau) ir kantriai laukiu snūduriuodamas. Bet ne miegodamas – jei tik reikėtų, aš ginčiau savo ir šeimininkų namus. Todėl ir budrauju, o jei tik išgirstu kokį krebždesį koridoriuje, puolu prie durų. Tiesiog patikrinti – svetimas ar savas eina.

Kai grįžta šeimininkai, aš tiesiog sprogstu iš laimės. Man norisi pulti ir aplaižyti juos, šokinėju kaip išprotėjęs, nes noriu, kad jie suprastų, kaip džiaugiuosi juos matydamas. Jiems tai ne visada patinka. Bet dažniausiai ir jie džiaugiasi. O tada – mylimiausias mano dienos laikas – mes einame į lauką.

Kartais šeimininkai nuveža mane į miestą. Tada mes ilgai vaikštinėjame po parkus, kur daug medžių ir aš galiu visus juos apuostyti. Kai mano šeimininkai užsimano ėsti, mes prisėdame kavinėje. Kartais kavinių šeimininkai būna draugiški ir atneša man vandens dubenėlį. Bet du kartus mums teko bėgti – nors ramiai gulėjau po stalu, kavinės šeimininkas kažkodėl manęs išsigando ir pradėjau šaukti, kad mums čia ne vieta ir kad mano plakų gali prikristi į maistą. Bet juk aš sakau – aš trumpaplaukis ir stengiuosi nekišti snukio į lėkštę…

Bet kad jūs žinotumėte, kaip man teko nusivilti prieš keletą dienų… Mano šeimininkai norėjo padaryti man šventę ir nusivedė nusifotografuoti prie Prezidentūros. Aš klusniai pozavau priešais didingą pastatą. Nors labai kvepėjo žydinčios raudonos gėlės, aš tupėjau sustingęs ir galvojau: juk prieš keletą metų čia žengė Didžiosios Britanijos karalienė – o ji turi tiek daug korgių ir taip myli šunis! Tik staiga nuo rūmų mūsų link grėsmingai pradėjo artintis prezidentės sarginis. Ir be komandų supratę, kad mes čia nepageidaujami, su šeimininkais pasišalinome. Jaučiausi įskaudintas. Jau išmokau nekreipti dėmesio į senas tetas, kurios manęs žiauriai nekenčia, bet iš prezidentės to nesitikėjau… Jei jau ir ji nemyli šunų, mums šioje šalyje tikrai nėra vietos…

Prieš keletą dienų mėginau įsiamžinti prie Prezidentūros (mano šeimininkų nuotrauka)

Norėjau paprašyti jūsų – jei turėsite laisvą minutę ir jei mokate naudotis internetu (mano šeimininkai moka), apsilankykite puslapyje www.vilnius.lt ir sudalyvaukite apklausoje „Ar reikalingas kaimynų sutikimas norint laikyti šunį?“. Prašau jūsų, nes juk privalau kovoti už savo ir savo draugų teises…

O čia mano bičiuliai:

Bo pasisekė labiausiai - jis net skraido prezidentiniu lėktuvu

Čia mano siekiamybė - tarnauti savo šeimininkui ir šaliai

O čia gerb. profesorius. Jo hobis - finansai

Popularity: 2% [?]